Iki 2009 m. saulės elektrinės Lietuvoje buvo tik autonominės, t. y. Veikiančios nepriklausomai nuo elektros tinklo ir jos buvo įrenginėjamos sodybose, ūkiuose, vasarnamiuose ir nutolusiuose telekomunikaciniuose objektuose. Platesniu mastu pradėta įrenginėti saulės elektrines nuo 2009 m. rugsėjo mėn., kuomet Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija priėmė nutarimą Nr. O3-117, kuriame buvo numatytas aukštas skatinamasis saulės elektrinių pagamintos elektros energijos supirkimo tarifas.
Iki 100 kW galios saulės jėgainėms buvo taikomas 1.63 Lt/kWh, o galingesnėms – keliais centais mažesnis tarifas. Tačiau, minėtame nutarime nebuvo nustatyta tarifo taikymo trukmė, todėl verslininkai vis tik nesiryžo masiškai įrenginėti saulės jėgainių. Juos taip pat baugino aukšta įrangos kaina, didelė rizika ir ilgas atsipirkimo laikas.
2011 m. buvo priimtas naujas atsinaujinančios energetikos įstatymas, kuris sudarė geresnes sąlygas saulės energetikos plėtrai Lietuvoje. Šiame įstatyme buvo numatytas 12 metų trukmės skatinamasis tarifas. Jo esmė buvo per pirmus 10-12 metų užtikrinti investuotojui saulės jėgainės atsipirkimą ir per sekančius 8-12 metų, iki saulės jėgainės eksploatacijos pabaigos, elektrinės savininkas galėtų užsidirbti. 12 metų tarifo taikymo laikotarpis iš esmė atrodė labai patrauklus, tačiau, lyginant su kitomis ES valstybėmis, jis buvo gerokai per trumpas. Pvz. Vokietijoje skatinimo tarifas taikomas 20 metų, o Anglijoje ir Prancūzijoje – 25 metai. Tačiau, įstatyme buvo kitų patrauklių nuostatų, pvz. iki 30 kW galios saulės jėgainės prie skirstomųjų tinklų buvo prijungiamos pirmumo tvarka ir nemokamai. Be privalumų įstatymas turėjo ir trūkumų. Iš investuotojo buvo reikalaujama daugybę įvairių pažymų, dokumentų išrašų, leidimų ir pan. Nepaisant palankaus įstatymo, 2011 m. buvo įrengta tik 370 kW saulės jėgainių. Situacija pasikeitė 2012 m. Dvigubai atpigo saulės fotovoltiniai moduliai ir supaprastėjo saulės jėgainių įteisinimo procedūros. Iki 30 kW galios saulės jėgainių atsipirkimo laikas sumažėjo iki 4-5 metų. Tai ženkliai padidino investuotojų susidomėjimą saulės energetika. Buvo išduota apie 16 000 leidimų statyti 30 kW galios saulės jėgaines – pūtėsi „saulės energetikos burbulas“. Visuomenė buvo nepatenkinta, jog dėl didelio skatinamojo tarifo iš Valstybės biudžeto pinigai keliauja į verslininkų kišenes, tačiau nei Energetikos ministerija, nei Valstybinė energetikos ir kainų kontrolės komisija šio proceso nestabdė. Įstatymas galiojo iki 2013 m. I ketvirčio. Nuo to laiko komercinių saulės jėgainių statyba Lietuvoje sustojo. Bankrutavo daug saulės jėgainių statytojų ir įrangos pardavėjų. Žmonės įrenginėjo tik autonomines saulės jėgaines saviems poreikiams.
Per 3 metus buvo įrengta komercinių saulės jėgainių, kurių bendroji instaliuota galia siekia 69 MW. Tai atitinka 23 W instaliuotos galios vienam Lietuvos gyventojui. Tuo tarpu Didžioji Britanija Lietuvą lenkia 2 kartus, Danija ir Slovakija – 4 kartus, Čekija – 9 kartus, Belgija 12 kartų, o Vokietija net 20 kartų.
Tolimesnė saulės energetikos plėtra Lietuvoje – tai dvipusės apskaitos (angl. „net metering“) įteisinimas 2015 m. pavasarį. Šio įstatymo esmė – saulės jėgainės savininkui sudaryti sąlygas saulėtu laikotarpiu pagamintą energiją naudoti saviems poreikiams, o jos perteklių tiekti į tinklą. Esant gaminamos energijos nepakankamumui, trūkstama dalis pasiimama iš tinklo. Metų gale yra suvedamas balansas ir vartotojas turi sumokėti tik už tą elektros energijos kiekį, kurį sunaudojo iš skirstomųjų tinklų, t. y. pagamino mažiau, negu suvartojo. Jeigu gamyba viršija vartojimą, jėgainės savininkas iš skirstomojo tinklo operatoriaus negauna nieko. Įstatyme yra numatyti tam tikri apribojimai. Saulės jėgainės instaliuota galia negali viršyti pusės įvado galios ir pagal šį įstatymą visų įrengtų elektrinių suminė galia negali viršyti 10 MW. Pasiekus 10 MW saulės elektrinių įrengtąją galią, Vyriausybė turi parengti ir patvirtinti tolesnį saulės elektrinių plėtros tvarkos aprašą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos įsipareigojimus dėl aplinkos taršos mažinimo, energijos tiekimo saugumo ir patikimumo užtikrinimo bei vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos reikalavimus.
Norintys įsirengti autonomines saulės jėgaines tokių palankių subsidijų iš Valstybės negauna, tačiau jie gali kreiptis į Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondą (LAAIF) ir dalinai susigrąžinti išlaidas už saulės jėgainės įrangą. Taip pat galima gauti paramą iš vietinių veiklos grupių (VVG) arba pagal jaunųjų ūkininkų įsikūrimo programą. Pabrėžtina, jog autonominės saulės jėgainės veikia tik su akumuliatoriais, bet už tad jos užtikrina sąlyginę energetinę nepriklausomybę, kadangi veikia visiškai nepriklausomai nuo elektros tinklo. Dar geresnis sprendimas yra įsirengti prie skirstomųjų tinklų prijungtą saulės jėgainę su akumuliatoriais. Atsijungus tinklui tradicinė saulės jėgainė taip pat atsijungs, o jėgainė su akumuliatoriniu galios rezervu persijungs į autonominį režimą ir toliau tieks elektros energiją svarbiems elektros imtuvams.
Jeigu norite palikti komentarą po šiuo straipsniu, rinkitės vieną iš galimų komentavimo sistemų (Facebook arba Disqus):
0 Komentarų